DOKUMENTAS IR / AR PRISIJAUKINTAS VALDŽIOS ŽVILGSNIS: „BLOKADOS“ ARCHYVAS

NATALIJA ARLAUSKAITĖ

Santrauka


Šis straipsnis skirtas masinio ilgalaikio nykimo ir jo vaizdavimo kino dokumentų bei jų archyvo (per)tvarkymo šiuolaikiniame kine ypatumams. Tam, kaip tam tikros – dokumentinės – atminties formos konstruojamos ir įreikšminamos šiuolaikiniame kontekste, ką šių atminties formų „pripažinimas“ sako apie kolektyvinį „pripažįstančiųjų“ tapatumą ir istorinės atminties konfigūraciją. Pagrindinė jo medžiaga – rastos medžiagos filmai (found footage film), sukurti Antrojo pasaulinio karo kino dokumentų pagrindu, pirmiausia pasakojantys apie Holokaustą ir Leningrado blokadą.
Bendrąjį aptarimo rėmą sudaro istorinės atminties ir jos konstravimo kine problematika. Pirma straipsnyje susitelkiama į (karo) archyvo sampratą ir Antrojo pasaulinio karo vizualiųjų dokumentų perinterpretavimą. Toliau aptariamas žmogiškumą kvestionuojančių patirčių vaizdavimas / regėjimas bei jo iššūkiai. Galiausiai detaliai nagrinėjamas Sergejaus Loznicos filmas „Blokada“ (2006). Jo analizė atskleidžia, kokią archyvo sistemą sukuria jo pasakojimo ypatumai, kokią galios poziciją jie transliuoja ir kaip filmas iš dalies atsako į klausimą „Ką reiškia reprezentuoti karą šiuolaikinėje Rusijoje?“ Tokia dėstymo logika leidžia panagrinėti, kiek suvokimo modeliai ir žodynas, išplėtoti „paradigminiu“ – Holokausto – atveju, gali būti pritaikyti / apriboti kalbant apie kitus masinio naikinimo / nykimo atvejus, taip pat Leningrado
blokadą.
Loznicos „Blokada“ rodo, kad konsensuso dėl istorinės „tiesos“ kaina (ir tikriausiai ne tik Rusijoje) – įsitraukimas į retroscenarijų, nors ir su išlygomis, o archyvavimo konvencijos vargiai gali būti radikaliai pakeistos dirbant su institucijos vardu pagamintais liudijimais, „sutvarkomais“ pasitelkiant dominuojančią reikšmių suteikimo formą. Galiausiai „Blokada“ parodo karo atminties archyvo, surikiuoto sovietmečiu ir iki šiol suteikiančio pagrindą pozityviam Rusijos tapatumui, adaptavimo šiuolaikiniam kontekstui ribą – jis išlieka pergalės mito, kuriame priešai nubausti ir pergalės saliutas įvykęs, ribose. 


Pilnas tekstas:

88-132.pdf

DOI: https://doi.org/10.15388/Polit.2013.1.1152