Pabrėžta, nutylėta, pateisinta: „kartų efektas“ senelių, tėvų ir anūkų sovietmečio atmintyje
Mėginant suvokti, kodėl sovietmetis prisimenamas skirtingai, straipsnyje analizuojami devynių Lietuvos šeimų senelių, tėvų ir anūkų 25 sovietmečio pasakojimai. Pasitelkiant pamatines „kartų efekto“ prielaidas, kad tai, kaip konstruojamas pasakojimas apie praeitį, yra veikiama tam tikrų paauglystėje–ankstyvojoje jaunystėje įgytų „interpretacinių rėmų“, nubrėžiančių gaires mąstymui apie praėjusius įvykius ir procesus, ieškoma santykio su sovietine praeitimi bruožų, leidžiančių identifikuoti atminties kartas, nebūtinai tapačias kohortinėms kartoms. Siekiant metodologiškai „prieiti“ prie „kartų efekto“ sovietmečio pasakojimuose, pasitelkiami biografiniai metodai – gyvenimo istorijos pasakojimas ir senelių gyvenimo istorijos perpasakojimas tų, kurie sovietmečio nepatyrė. Dalyvavimas trims šeimos kartoms kuriant pasakojimą apie praeitį ir tolesnė sovietmečio pasakojimų interpretacinė analizė leidžia išskirti tris ryškiausius – pabrėžimo, nutylėjimo ir pa(si)teisinimo – motyvus, kurie skirtingų kartų atstovų pasitelkiami formuojant santykį su sovietine praeitimi. Remiantis tuo, kaip pasakojimuose seneliai, tėvai ir anūkai apibrėžia santykį su sovietinės praeities atributais (dalyvavimas ideologinėse organizacijose, pasipriešinimas sistemai, nelegalios praktikos, tremčių patirtys, aukštos artimųjų pareigos ir kt.), taip pat diskutuoja su šiandien kolektyvinėje atmintyje glūdinčiomis prasmėmis, preliminariai skiriamos keturios atminties kartos.