Straipsnyje teigiama, kad šiandieninės Europos integracijos teorijos būklės supratimas būtų neišsamus, neanalizuojant jos sąsajų su neoscholastiniu Europos vienijimosi modeliu, kurį ji išstūmė iš Europos integracijos tyrinėjimų diskurso XX a. šeštajame dešimtmetyje. Šių sąsajų siūloma ieškoti gilinantis, kaip šiose alternatyviose Europos integracijos sampratose yra suvokiama istorija. Straipsnio tikslas – aptarti neoscholastinės istorinės žiūros principus, kuriais buvo grindžiama neoscholastinė Europos integracijos samprata. Jame detaliai nagrinėjama pirmųjų Europos bendrijų kūrėjo R. Schumano bei pagrindinių jo politinės minties įkvėpėjų prancūzų filosofo J. Maritaino ir popiežiaus Pijaus XII istorijos filosofija, grindusi jų Europos vienijimosi viziją. Atlikta analizė atskleidė, kad visų trijų autorių istorinė žiūra ir ja grindžiamas Europos integracijos idealas remiasi tomistine ontoegzistencine epistemologija. Jos esmė yra tai, kad kiekvienas istorinis momentas suvokiamas kaip nuoroda į istorijai nepavaldžią ir kiekvienam istoriniam laikui prasmę teikiančią tikrovę. Laikinų istorinių aplinkybių ir šios istoriją peržengiančios tikrovės pažinimo momentu suvokiami ir to istorinio laiko moraliniai reikalavimai. Atliktos analizės rezultatai šiandieniniuose Europos integracijos tyrinėjimuose gali padėti atverti kokybiškai naujas teorinės žiūros perspektyvas ir kartu bent iš dalies prisidėti prie prasmingesnės Europos Sąjungos kūrimo.