Straipsnio tikslas – įrodyti Kanto filosofijos nesuderinamumą su empiriniu politikos mokslu. Šio mokslo nebuvimas Kanto grynojo proto struktūroje yra ne istorinių aplinkybių nulemtas atsitiktinumas, o svarbus jo pažiūrų elementas. Dėl moralės dominavimo praktinio proto koncepcijoje empiriniam politikos mokslui neatsirado vietos. Pirma, gamtos mokslo principų taikymas politikai reikštų neleistiną jos demoralizaciją. Antra, empirinis politikos mokslas iškreiptų politikos supratimą. Trečia, atskirta nuo moralės politika prarastų ontologiją. Ketvirta, faktus pažinti siekiantis empirinis politikos mokslas nesupranta idėjų vaidmens, t. y. neskiria empirinių ir konceptualių veiksnių. Penkta, šis mokslas asmenį paverčia padariniu. Šešta, nuo dorovės atskirtas politikos mokslas iškreipia praktinio proto supratimą.