Straipsnyje iš viešosios tarnybos susitarimų modelio perspektyvos aptariamos viešojo sektoriaus politizacijos teorinės prielaidos ir nagrinėjamas sąryšis su viešojo sektoriaus vadovų lojalumu politikams. Remiantis šiomis įžvalgomis aptariami Lietuvos viešajame valdyme istoriškai susiklostę egalitariniai, o kai kuriais atvejais ir individualistiniai lojalumo elementai, kuriuos sustiprino fragmentuota sovietinė institucinė struktūra su lygiagrečia personaliniu lojalumu ir neformalių ryšių tinklu besiremiančia valdymo struktūra. Taip pat apžvelgiama šiandieninio Lietuvos viešojo valdymo lojalumo sampratos fragmentacija, parodant, kad politikų ir vadovų santykius apibrėžti kaip sutarimą galima tik tam tikruose sektoriuose, o daugumoje sričių lojalumo aspektą politikai ir viešųjų organizacijų vadovai interpretuoja skirtingai. Tai vyksta nepaisant bandymų institucionalizuoti su istorine tradicija nesisiejančią hierarchinę lojalumo struktūrą.