Straipsnyje nagrinėjama, kokį gyvenimo prasmės supratimą išskleidžia moderni politikos samprata. Klasikinėje graikų ir krikščionių filosofijoje politinė tvarka atspindėjo žmonių gyvenimo tikslus. Ikimoderni Vakarų civilizacija rėmėsi finalistiniu kosmoso modeliu, nurodžiusiu kiekvieno daikto bei žmogaus vietą ir paskirtį. Todėl politiniai sprendimai bent konceptualiai atspindėjo žmogišku protu suvokiamus metafizikos ar dieviškojo įstatymo postulatus. Nuo Renesanso ir Naujųjų amžių finalistinę mokslo sampratą keičia kauzalistinė, o gyvenimo prasmės problema dingsta iš politinės teorijos nagrinėjamų klausimų sąrašo. Darbe teigiama, kad, nepaisant išorinės modernybės sekuliarizacijos, kiekvienos politinės teorijos branduolį sudaro teologinių problemų sprendimas, todėl gyvenimo prasmės klausimas niekada negali būti eliminuojamas iš politinės minties darbotvarkės. Modernybėje įvykusi slinktis nuo finalistinio prie kauzalistinio pasaulio supratimo žmonijai suteikė iki tol neturėtų priemonių perdirbti bet kurią gamtinę ir socialinę tvarką. O Dievo mirtis prasmingo gyvenimo ženklų vertė ieškoti šiapus. Šių dviejų modernios minties elementų sujungimas įgalino gyvenimo prasmės deficitą pašalinti įgyvendinant eschatono imanentizaciją, t. y. perkeliant galutinius žmonijos tikslus į šį pasaulį. Straipsnyje konstatuojama, kad tokių tikslų realizacija yra neatsiejama nuo politinio totalitarizmo. Dėl atviros modernybės laiko sampratos neįmanoma nustatyti, kada galutinių žmonijos tikslų realizavimas bus pasiektas. Šio sprendimo prerogatyva atiteko suverenui.