Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos gerovės valstybės raida šaliai įstojus į Europos Sąjungą (ES). Tekstą sudaro trys dalys. Teorinėje dalyje įvertinamas dviejų ilgalaikių valstybę struktūruojančių procesų – pokomunistinės transformacijos ir europeizacijos – santykis. Antrojoje dalyje analizuojami viešojo diskurso pokyčiai siekiant išsiaiškinti, ar ir kiek skirta dėmesio gerovės valstybės pertvarkai Lietuvoje pasiekus pagrindinius euroatlantinės integracijos tikslus. Galiausiai, remiantis „socialinių investicijų“ koncepcija, bus siekiama parodyti, kiek Lietuvos gerovės valstybės raida atliepia europines tendencijas. Pagrindinė tyrimo išvada yra ta, kad gerovės valstybės raida išlieka inertiška, nors finansavimo sąlygos įstojus į ES iš tiesų gerėjo. Be to, palyginti su gretimomis ES šalimis narėmis, skiriama mažiau dėmesio toms gerovės politikoms, kurios galėtų duoti didžiausią „investicinę grąžą“. Taip pat labiau orientuojamasi į tretinį paslaugų lygmenį. Tokia situacija pirmiausia aiškintina trimis veiksniais: ekonominio saugumo prioriteto išlaikymu, partine poliarizacija ir istorine logika, kurią diktuoja jau susiklostę galios santykiai.