ESTIJOS, LIETUVOS IR ARGENTINOS VALIUTŲ VALDYBOS MODELIŲ INSTITUCINĖ ANALIZĖ
Straipsniai
Vytautas Kuokštis
Magnus Feldmann
Publikuota 2015-09-18
https://doi.org/10.15388/Polit.2015.3.8429
PDF

Kaip cituoti

Kuokštis, Vytautas, and Magnus Feldmann. 2015. “ESTIJOS, LIETUVOS IR ARGENTINOS VALIUTŲ VALDYBOS MODELIŲ INSTITUCINĖ ANALIZĖ”. Politologija 79 (3): 55-89. https://doi.org/10.15388/Polit.2015.3.8429.

Santrauka

Šiame straipsnyje valiutų valdybos modelis analizuojamas, remiantis naujojo institucionalizmo, o konkrečiau – istorinio institucionalizmo prieiga. Naujasis institucionalizmas laikosi požiūrio, kad institucijos turi autonomiš­ką, nepriklausomą poveikį. Dėl kelio priklausomybės reiškinio institucijos laikui bėgant turi tendenciją tapti stipresnės. Kita vertus, naujasis institucionalizmas susilaukė kritikos dėl to, kad sunkiai geba paaiškinti institucinę kaitą. Atsižvelgiant į šias diskusijas, straipsnyje aptariami tiek „save stipri­nantys“, tiek „save silpninantys“ valiutų valdybų poveikiai. Taip pat atkrei­piamas dėmesys į tai, kaip valiutų valdybos sąveikauja su kitomis naciona­linėmis institucijomis. Pristačius teorinius argumentus, nagrinėjami Estijos, Argentinos ir Lietuvos atvejai. Atskleidžiama, kad visais atvejais valiutų val­dybos režimo populiarumas ilgainiui stiprėjo, o išorės šokai tik sustiprindavo pastangas jį išlaikyti. Tai lėmė „save stiprinantys“ poveikiai, didinę valiutų valdybos atsisakymo kainą: įsiskolinimas užsienio valiuta, makroekonomi­nio stabilumo ir pasitikėjimo užtikrinimo funkcija, priežastinių įsitikinimų dėl valiutų valdybos kaip geriausio monetarinio modelio įsitvirtinimas. Kita vertus, valiutų valdybos modelis visais atvejais sukūrė ir „save silpninan­čias“ tendencijas, susijusias su didėjančiu bendru įsiskolinimu ir mažėjančiu konkurencingumu. Svarbu tai, kaip valiutų valdybos sąveikavo su bendra institucine sistema. Analizė atskleidžia, kad – skirtingai nei Lietuvoje ir ypač Estijoje – Argentinos bendra institucinė sistema buvo sunkiai suderinama su valiutų valdybos modeliu, ypač kriziniais laikotarpiais. Tai atsiskleidė per 1998–2002 metų ekonomikos krizę, kai Argentina nesugebėjo įgyvendinti vidinio prisitaikymo politikos, reikalingos išlaikyti valiutų valdybos modelį. Argentinai sutrukdė negebėjimas įgyvendinti greitą fiskalinę konsolidaciją, kuri savo ruožtu aiškintina didele politinės sistemos decentralizacija ir fiska­linės drausmės normos nebuvimu. Taigi atskleidžiama, kad, nors valiutų val­dybos kaip institucijos turi svarbių „save stiprinančių“ tendencijų, vis dėlto šios tendencijos nėra pakankamos, kad iš esmės pakeistų bendrą nepalankų institucinį lauką.

PDF