Šiame straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kokie veiksniai ES plėtros politiką nuosekliai transformuoja į nebaigtinį bei konkretų rezultatą – visavertę narystę ES – neorientuotą procesą (angl. open ended process). Analizuojamos priežastys, kurios lemia ES plėtros politikos alternatyvų, įvairių integracijos be narystės ES modelių svarbos didėjimą. Be to, nagrinėjama, kaip, funkcionuojant integracijos be narystės modeliams, veikia ES viduje sukurto integracijos modelio perkėlimas į išorinės europeizacijos instrumentus. Taip pat siekiama atsakyti į klausimą, kokios yra ES viduje sukurto integracijos modelio perkėlimo į integracijos be narystės instrumentus (pirmiausia, Europos kaimynystės politiką) neefektyvumo priežastys.
Autorius iškelia ir gina teiginį, kad integracijos be narystės modelių funkcionavimas pagal ES plėtros politikos logiką, t. y. didinant adaptacinį spaudimą ir į išorinės europeizacijos instrumentus perkeliant vis daugiau pozityvios integracijos elementų ir kartu taikant tradicinį „sąlygiškumo“ principą, bet nesiūlant visavertės narystės ES perspektyvos, sukelia integracijos anomaliją, t. y. išorinės europeizacijos instrumentai tampa neveiksmingi, o ES patenka į aklavietę.