Straipsnyje siekiama įrodyti, kad po Johno Rawlso Politinio liberalizmo pasirodymo būtina naujai pažvelgti į liberalizmo filosofijos tapatumą. Liberalai neturi savarankiškos moralės ir politikos filosofijos. Jų filosofinis tapatumas grindžiamas ne pozityvia doktrina, bet oponentų kritika. Norint suprasti liberalizmo filosofiją, reikia išsiaiškinti jos santykį su neliberaliomis doktrinomis. Liberalų moralės ir politikos filosofija priklauso nuo neliberalių pažiūrų kritikos. Liberalizmo filosofija susiduria su neįveikiamais paradoksais: 1) politinis liberalizmas sulygina liberalus ir neliberalus, taip neleisdamas užtikrinti liberalizmo politinės filosofijos išskirtinumo, 2) iš liberalų pripažįstamo moralinio individualizmo nebūtinai seka liberalizmo moralės filosofija, 3) liberalų moralės filosofija pasižymi esminiais trūkumais, kuriuos įmanoma įveikti tik remiantis neliberaliomis moralės filosofijomis, 4) savo idėjinį tapatumą liberalai gali užtikrinti tik pasitelkdami ideologiją, o ne filosofiją. Tai, kas vadinama liberalizmo filosofija, yra pilietinės religijos variantas.