Straipsnyje tiriamas rūpesčio kitu konceptas, kartu parodant, kad supratimas, kokie poreikiai ir kieno teisės yra verti dėmesio, priklauso nuo kultūrinės terpės. „Kitas“ šiame straipsnyje suprantamas iš pačios plačiausios perspektyvos, kuri apima ne tik žmonės, bet ir gyvūnus, taip pat kitus biotos dalyvius. Atsiremiant į rūpesčio etikos teorijas išryškinama, kaip emocinė dimensija ir dėmesys egzistuojančioms rūpesčio kitais praktikoms gali praturtinti tradicinę bioetinę perspektyvą, išplečiant jos ribas tiek, kad ji apimtų visus žalą galinčius patirti gyvus organizmus. Tvirtinama, kad pagarbus rūpestis gyvūnais ir mus supančia aplinka yra įprotis, ne tik ugdomas nuo vaikystės, bet ir atitinkantis konkrečioje kultūroje egzistuojančias vertybes. Remiantis žymiausiomis aplinkosaugos ir gyvūnų etikos teorijomis atskleidžiama, kaip kinta vertybinis požiūris į gyvūnus bei aplinką. Šis kismas gali būti iliustruotas B. Rollino teiginiu, kad nėra jokio moraliai reikšmingo žmonių ir gyvūnų skirtumo, kuriuo remiantis gyvūnai negalėtų būti įtraukiami į etinio rūpesčio lauką. Straipsnyje siūloma moralės sferą bioetikoje išplėsti remiantis N. Noddings pasiūlytu rūpesčio konceptu, taip į šią sferą įtraukiant ne tik nežmogiškuosius gyvūnus, bet ir visą mūsų aplinką.