[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Nė viename iš savo darbų E. Voegelinas nėra detaliau susiejęs savo Husserlio fenomenologijos kritikos su vėliau išplėtota politine filosofija. Siekiant užpildyti šią spragą, straipsnyje aptariama Husserlio egologinės sąmonės koncepcijos kritika Voegelino esė rinkinyje „Anamnesis“ ir šios kritikos reikšmė jo brandžiajai politinei filosofijai, kurią geriausiai reprezentuoja „Naujojo politikos mokslo“ projektas. Remiantis šia analize teigiama, kad egologinės sąmonės kontekstų ribotumo įsisąmoninimas ir šio ribotumo peržengimas Voegelino filosofijoje reiškė pamatinę racionalaus klasikinio politikos mokslo sugrąžinimo sąlygą. Ne-objektinę, ne intencionalią (huserliškąja prasme) struktūrą turinčios patirtys ir jų eksplikacija Voegelino politinėje filosofijoje buvo tvarią visuomeninę ir politinę tvarką laiduojančių principų šaltinis, tuo pat metu suteikiantis galimybę įveikti vadinamąjį „vertybinį demonizmą“ socialiniuose moksluose.