ŽMOGIŠKOJI ERDVĖ: KULTŪRINĖ KRAŠTOVAIZDŽIŲ IR VIETOVIŲ FENOMENOLOGIJA
Filosofija ir kultūra
Tõnu Viik
Publikuota 2011-01-01
https://doi.org/10.15388/Problemos.2011.0.1323
103-114.pdf

Kaip cituoti

Viik, T. (2011) “ŽMOGIŠKOJI ERDVĖ: KULTŪRINĖ KRAŠTOVAIZDŽIŲ IR VIETOVIŲ FENOMENOLOGIJA”, Problemos, 79, pp. 103–114. doi:10.15388/Problemos.2011.0.1323.

Santrauka

Straipsnyje fenomenologiniu metodu analizuojamas kraštovaizdžio ir kitų erdvinių struktūrų suvokimas. Erdvinė struktūra suprantama kaip erdvės sritis ar teritorija, turinti specifinę prasmę, kurią patiria stebintis subjektas. Aiškinant, kaip erdvinė struktūra įgauna prasmę, kuri ją apibrėžia kaip kraštovaizdį, namus ar šalį, remiamasi Husserlio prasmės konstitucijos teorija. Teigiama, kad, be subjekto pozicijos ir objektų suvokimų sekos, konkretaus erdvinio darinio prasmę lemiantis elementas yra tai, ką Husserlis vadino „suvokimo prasme“ (Auffassungssinn). Ji apibrėžia konkrečiam erdviškumui būdingą žiūrą. Kai tokia „suvokimo prasmė“ tampa intersubjektyviai galiojanti ir institucionalizuota, ji įgyja statusą kultūrinės formos, kuri funkcionuoja kaip visoms visuomenėms prasmę perteikiantis pasaulio interpretavimo automatas. Galiausiai tvirtinama, kad žmogiškųjų aplinkinių pasaulių (Umwelten) erdviškumas leidžia kurti ir palaikyti prasmes, kurios antraip išnyktų laiko tėkmėje.
Pagrindiniai žodžiai: kraštovaizdžio suvokimas, erdvinės struktūros, fenomenologinis metodas, suvokimo prasmė, kultūrinė forma.

Human Spatiality: A Cultural Phenomenology of Landscapes and Places
Tõnu Viik

Summary
The paper applies phenomenological method to the analysis of perception of landscapes and other spatial
formations. A spatial formation is seen as a region of space, or a territory, with its specific meaning that is experienced by the subject who views it. Husserl’s theory of meaning-formation is used to clarify how spatial formations obtain meanings that define them as landscape, home, or country. It is suggested
that besides the subject’s position and the series of perceptions of objects, the decisive element that determines the meaning of the specific spatial formation is what Husserl calls a “grasping sense” (Auffassungssinn).
It defines the gaze specific to a particular spatiality. When the “grasping sense” becomes intersubjectively valid and institutionalized, it obtains the status of a cultural form which functions as a meaning-bestowing automaton for interpreting the world for entire societies. Finally it is argued that the spatiality specific to human Umwelten serves the purpose of creating and maintaining meanings that would otherwise disappear in the flux of time.
Keywords: perception of landscapes, spatial formations, phenomenological method, grasping sense, cultural form.

103-114.pdf

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.