Straipsnyje pateikiama fenomenologinė dialogo struktūros tematizacija. Atspirties taškas yra dialogo kaip binarinio santykio kritika. E. Remiantis Husserlio, B. Waldenfelso ir A. Mickūno sąmonės intencionalumo ir intersubjektyvumo analize, siekiama parodyti, kad bet kokiuose binariniuose Aš–Tu santykiuose visuomet figūruoja trečiasis narys – tam tikras dalykas, kurį bando eliminuoti M. Buberio ir E. Levino koncepcijos kaip nedialogiškumo požymį. Straipsnyje siekiama ne pereiti prie dialogo kaip susikalbėjimo ar racionalios komunikacijos analizės, bet apčiuopti arčiausiai dialoginio santykio esančias dalykiškumo plotmes. Aiškinamasi Tu suvokimo specifika dialoginiame santykyje. Nagrinėjama kito esaties reikšmė policentrinės erdvės steigičiai. Aprašoma kreipimosi struktūra suvokimo aspektu. Kritiškai peržiūrima kito pažinimo problemos reikšmė dialogo teorijai. Ieškoma bendros prasmės steigimosi principų. Pagrindiniu bendros prasmės teigimosi principu laikomas „išpildymo sąryšis“ (Erfüllungszusammenhang), kuris atskleidžiamas remiantis E. Husserlio pateikta tuščių sąmonės intencijų (Erfüllung der leeren Intentionen) išpildymo samprata. Nagrinėjama savivoka dialoge dalykiškumo aspektu. Galiausiai daroma išvada, kad tik trinaris dialogo modelis leidžia išvengti dialogo redukcijų kraštutinumų – arba binarinio santykio, arba racionalios komunikacijos – ir taip pateikti universalią dialogo struktūrą kūniškos akistatos ir suvokimo aspektu.