Straipsnyje nagrinėjama nuo praėjusio šimtmečio vidurio analitinėje filosofijoje vykstanti pamatinių tradicinio empirizmo nuostatų, vadinamųjų empirizmo dogmų, kritinė revizija. Svarstoma, kokį pavidalą gali įgauti „dogmas“ atmetęs netradicinis Willardo V. O. Quine’o, Donaldo Davidsono ir Johno McDowello, didžiųjų empiristinės tradicijos vidaus kritikų, empirizmas (Quine’o žodžiais, „empirizmas be dogmų“). Quine’as manė, jog empirizmui tereikia atsisakyti loginių pozityvistų palikimo – analitinių ir sintetinių teiginių skirties bei redukcionizmo idėjos. Po kelių dešimtmečių Davidsonas paties Quine’o filosofijoje įžvelgė empirizmo dogmą, kurią pavadino konceptualios schemos ir empirinio turinio dualizmu. Tačiau dar vėliau ir Davidsonas neišvengė kritikos: jį už nuolaidžiavimą proto ir gamtos dualizmui, kaip „tikrajam tradicinio empirizmo problemų šaltiniui“, kritikuoja McDowellas. Tebesitęsiantis įtakingų mąstytojų ginčas, principiniai jų nesutarimai dėl empirizmo pagrindų ir perspektyvų rodo, kad „dogmų“ atpažinimo, įvardijimo bei įveikimo procesas šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje dar nėra baigęsis.