Straipsnyje aptariama Gajos hipotezės raida, pradedant tuo, kaip Jamesas Lovelockas ją suformulavo 1970 metais, ir atskleidžiant, kaip vėliau ją modifikavo bendradarbiaudamas su biologe Lynn Margulis. Margulis simbiogenezės teorija bei iš Humberto Maturanos ir Francisco Varelos perimta autopoezės samprata padėjo performuluoti Gajos hipotezę iš pirmojo lygmens sistemų teorijos į antrojo lygmens sistemų teoriją. Priešingai nei pirmojo lygmens sistemų teorija, kuri remiasi homeostazės principu, antrojo lygmens sistemų teorija inkorporuoja netikėtai pasireiškiančius, sudėtingus ir atsitiktinius elementus. Šiuo požiūriu Bruno Latouro ir Isabelle Stengers pasiūlytos Gajos interpretacijos, net ir akcentuojančios „atskalūnišką“ ir antisisteminį Gajos pobūdį, vis dar gali būti aiškinamos kaip sistemų teorijos atmainos. Straipsnyje autopoezės teorija taip pat lyginama su Donnos Haraway pasiūlyta simpoezės samprata bei teigiama, kad būtent simpoezė leidžia naujai konceptualizuoti pačią sistemų teoriją.