Straipsnio tikslas yra remiantis Arūno Sverdiolo kultūros filosofijos tyrinėjimais aiškinti egologiją, šiuo atveju – Juliaus Greimo ir Vytauto Kavolio personalizuotą kultūros interpretaciją didžiųjų karų, perversmų ar gilių sąstingių laikotarpiais. Pagrindinė tezė: remiantis Sverdiolo samprotavimais galima teigti, kad asmeninis kultūrinis-politinis, kritiškas ir praktiškas įsitraukimas į kultūros krizę ne tik skatina laisvą apsisprendimą dėl kultūros interpretacijos paradigmų kaitos, bet ir keičia transcendentalinį ego ir susijusius prasmės laukus. Jis hermeneutiškai interpretuoja A. J. Greimo egologiją, V. Kavolio kultūros sociologiją, krizės, tremties ir nuosmukio supratimą, ką šiame straipsnyje bandoma susieti.