Straipsnyje keliama hipotezė, kad vaizduotės veikimas negali būti visavertiškai apibūdinamas funkciniu aprašymu. Šiuo tikslu sugretinamos dvi pozicijos – socialinę įsivaizduojamybę ir radikaliąją vaizduotę išryškinanti Cornelijaus Castoriadžio filosofija bei Gilbert’o Simondono ciklinio genetinio vaizdo teorija. Castoriadžio svarstymas leidžia atskleisti specifinį vaizduotės procesų ir kūrinių nedeterminuotumą, kuriuo įgalinamas prieštaringumų koegzistavimas psichinėje plotmėje. Tokiu būdu siūloma vaizduotę suvokti kaip semideterminuojančią prieigą. Nors Simondono teorijoje irgi įmanoma įžvelgti pastangą įveikti funkcinį apibrėžtumą, joje taip pat regimas būdas interpretuoti vaizduotę ne tik antropologinėje plotmėje. Daroma išvada, kad organizmų ir jų terpių tarpusavio potencialumas nėra iki galo determinuotas, o veikiau – semideterminuotas. Tad Castoriadžio ir Simondono sugretinimas, suteikiantis instrumentus determinacijos ir funkcionalumo permąstymui, leidžia žengti dar vieną žingsnį – pasiūlyti sociobiologinės vaizduotės sampratą.