Michelis Foucault genealogiškai analizavo asmenybės suverenaus aš susvetimėjimo procesą, kuris vyksta socialinių pokyčių gelmėje, veikiamas drausminių institucijų. Atkreipęs dėmesį į tų institucijų plėtrą bei jų biurokratinį (anonimišką) funkcionavimą, Foucault pabrėžė žmones drausminančių mechanizmų įtaką pavaldiniams, kurie, pasitelkus specifines prievartos formas ir procedūras, ugdomi pagal individų naudingumo visuomenei koeficientą. Šiame procese ypač reikšmingas žinijos ir valdžios bendradarbiavimas suteikiant žmogui socialinę ir asmeninę tapatybę, darant subjektą objektu, atskiriant jį tiek nuo savęs paties, tiek nuo kitų. Nagrinėdamas šį procesą Foucault atskleidė būdus, kaip drausminių institucijų veikiamas žmogaus kūnas, siela, mąstymas ir elgesys. Jis pabrėžė, kad asmens norminimas ir jo apribojimas vyksta mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose ir kitose ugdymo bei perauklėjimo įstaigose. Straipsnio autorės nuomone, Foucault pateiktas asmenybės ir visuomenės santykio tyrimas nustatant transgresijos ribas atskleidžia valdžios amoralumo kriterijus.