Straipsnyje analizuojamos šiuolaikinės kritinės teorijos, reflektuojančios demokratijos prigimtį ir jos įgyvendinimo paradoksus. Pirmame skyriuje nagrinėjama Chantal Mouffe ir Ernesto Laclau apibrėžta „radikalios demokratijos“ samprata. „Radikali demokratija“ siekia išsaugoti konfliktus ir nesutarimus, nes bet koks konfliktų sprendimas paneigtų antagonistinę demokratijos prigimtį. „Radikalios demokratijos“ samprata artima dekonstrukcijos projektui, aptariamam antrame skyriuje. Jacques’as Derrida demokratiją supranta kaip nuolatos būsimą ar ateinančią demokratiją, t. y. tokią, kurios išsipildymas neįmanomas dabartyje. Šioms dekonstruktyvistinėms nuostatoms priešpriešinama Slavojaus Žižeko „tikro politinio veiksmo“ samprata, aptariama trečiame skyriuje. „Tikras veiksmas“ turėtų „išspręsti“ sprendimo aporijas ir iš naujo apibrėžti demokratinės vaizduotės koordinates.