Straipsnyje analizuojama, kaip Mickūno filosofija atskleidžia estetikos ir eroso sąryšį. Analizės tikslas – parodyti, kad estetika ir erosas reikalauja ne reprezentacijos, bet prezentacijos ir kodėl abi šios plotmės yra susijusios su tiesiogine pasaulio išraiškų patirtimi. Fenomenologinė estetikos ir eroso analizė atskleidžia paties pasaulio grožį ir erotinį patrauklumą. Mickūnas teigia, kad estetinė-erotinė nuostata yra atvirumas paties pasaulio nuotaikoms, ritmams ir buvimo stiliams. Kita vertus, jis neigia estetinės ir erotinės patirties intencionalumą, nes pastarąjį supranta kaip tikslingą nukreiptumą į objektus ir siekį identifikuoti objekto reikšmę. Straipsnyje pateikiami argumentai, kodėl Mickūno bandymas paneigti erotinės ir estetinės patirties intencionalumą yra paremtas siaurąja, o ne plačiąja intencionalumo samprata.