Santrauka
Straipsnio tikslas yra aptarti I. Kanto apriorizmo teorines prielaidas ir pasekti jų istorinį likimą analitinėje filosofijoje. Aprašoma I. Newtono natūrfilosofijos ir kosmologinių problemų sprendimo įtaka I. Kanto transcendentaliniam idealizmui ir transcendentaliniam metodui. Parodomas I. Kanto nekritiškumas I. Newtono mechnikos dėsnių ir Euklido geometrijos atžvilgiu: transcendentalinėje estetikoje dėstoma apriorinių jutiminės kontempliacijos formų koncepcija tėra seno požiūrio į geometrijos aksiomas, kaip intuityviai teisingas, sistematizacija. Istoriškai rekonstruojama I. Newtono mechanikos apodiktiškumo problema. Apžvelgiamas I. Kanto apriorinių pažinimo formų koncepcijos ir analitinės filosofijos santykis. Analitinėje filosofijoje I. Kanto sintetinis matematikos aiškinimas buvo kategoriškai atmestas. I. Kantas neskyrė matematinės geometrijos nuo fizinės, todėl jis supainiojo apriorinį matematinės ir sintetinės fizinės geometrijos pobūdį. Taip pat griežtai atmetama I. Kanto koncepcija, kad gamtotyros žinios yra apodiktinės. Analitinės filosofijos požiūriu, tik matematinės teorijos gali būti logiškai pagrindžiamos, o gamtotyros teorijos nepagrindžiamos, vadinasi, nėra būtinos.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
