Santrauka
Straipsnyje bandoma nustatyti, kokiu būdu senovės graikų gyvenimo socialinių sąlygų pokyčiai (vergovinių socialinių santykių susiformavimas, ryšių su kitomis tautomis intensyvėjimas) išlaisvino individą nuo gentinių-gimininių papročių besąlygiškos valdžios. Žlungant gimininei santvarkai ir tradicinėms socialinio gyvenimo formoms, o drauge ir žmogaus vertinimui pagal jo socialines funkcijas, vis labiau ryškėjo skirtumas tarp faktinio žmogaus veiksmo ir jo moralinio vertinimo, tarp to, kas yra, ir to, kas turėtų būti. Aptariama prigimtinio ir konvencinio žmogaus perskyra sofistų mokyme. Prigimtinis žmogus yra pirminis, pradinis, o jo konvencinis socialinis gyvenimas chronologiškai ir logiškai yra antrinis, išvestinis. Sokratas, siekdamas sudaryti nepriekaištingą prasmių sistemą vertinamajam žodynui naujomis didesnės individų socialinės diferenciacijos sąlygomis, pirmiausia iškėlė universalių apibrėžimų ir loginės mąstysenos vaidmenį pažinimo procese. Daroma išvada, kad etinės problematikos atsiradimas senovės Graikijoje buvo socialinių santykių kitimo sąlygotas reiškinys.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
