Menas ir tikrovė (Meninės kūrybos tyrinėjimo as pektai ikimarksinėje estetikoje ir jų metodologinė reikšmė)

Santrauka

Straipsnyje siekiama paaiškinti meninės kūrybos analizės ikimarksistinėje estetikoje (ypač klasikinėje vokiečių filosofijoje) aspektus ir metodologiją. Toks tyrimo uždavinys yra aktualus todėl, kad ikimarksistinės estetikos laimėjimai turėjo įtakos visai marksistinei (taip pat ir tarybinei) estetikai. Kritikuojama rusų revoliucinių demokratų meno samprata, kuri meną laikė meniniu mąstymu, arba mąstymu vaizdais. Teigiama, kad marksistinė metodologija meną traktuoja kaip dvasinę-praktinę veiklą, kuri nuo kitų veiklos formų skiriasi savo paskirtimi ir atliekamomis funkcijomis. Šios funkcijos lemia meninės kūrybos atitinkamą struktūrą, kurios rezultatas yra meno kūriniai, sukuriami remiantis pasaulio pažinimu ir tarpininkaujantys tarp menininko ir meno kūrinio suvokėjo – iš to seka ir meno pažintinė funkcija. Autorės teigimu, tokia metodologinė meninės kūrybos aiškinimo koncepcija leistų geriau paaiškinti daugelį literatūros ir kitų meno rūšių teorijos klausimų.