Straipsnyje, remiantis Platono, Ksenofonto, Aristotelio, Diogeno Laercijaus ir kitų filosofijos istorikų veikalais, nagrinėjamos asmenybės ir jos ugdymo problemos Sokrato filosofijoje. Pateikiami Sokrato gyvenimo svarbiausi faktai, apibūdinama jo asmenybė. Apžvelgiamas Sokrato gyvenamojo meto istorinis socialinis kontekstas. Aprašomas kaltinimas Sokratui dėl jaunimo tvirkinimo, jo teismo procesas, nuosprendis ir mirtis. Teigiama, kad Sokratas siūlė kiekvienam žmogui pirmiausia pažinti save patį. Ieškant žinojimo turi būti panaudotos visos psichinės galios (protas, valia, jausmai) ir pati žmogaus veikla. Šie dalykai pažinime neatskiriamai susiję, dėl to išmintingas žmogus visada yra doras. Sokrato etika yra intelektualistinė: protas visada pajėgus vadovauti jausmams ir veiksmams, jis ir žinojimas yra aukščiausias gėris. Kiekvienas žmogus iš prigimties yra geras ir nori būti laimingas. Sokratas išmintį tapatino su dorove, o pastarąją – su laime.
