Dėsnio vieta dialektinėje tikrovės interpretacijoje
-
Vytautas Radvilavičius
Publikuota 1969-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1969.3.5742
PDF

Reikšminiai žodžiai

Dėsnis
dialektika
pažinimo teorija
marksizmas
visuotinis sąryšis

Kaip cituoti

Radvilavičius, V. (1969) “Dėsnio vieta dialektinėje tikrovės interpretacijoje”, Problemos, 3, pp. 48–52. doi:10.15388/Problemos.1969.3.5742.

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama dialektinė dėsnio samprata. Teigiama, kad tikrovės pažinimo procese atrandami dėsniai – tai savarankiškos jėgos, kurios veikia nepriklausomai nuo žmogaus valios. Dialektikai tikrovė yra rišlių, vienas kitą sąlygojančių, kintančių reiškinių visuma, kurią galime suprasti, vadovaujantis visuotinio sąryšio ir vystymosi principais. Esmingiausias dėsnio, kaip reiškinių santykio, bruožas yra kartojimasis, kiti bruožai – būtinumas, bendrumas. Formuluodamas dėsnius, mokslas atspindi objektyvią realybę. Nors konkreti dėsnio išraiška nepilnai atspindi tikrovę, tačiau joje yra objektyvaus, absoliutaus (visuomenės praktikos patvirtinto) žinojimo momentas. Tai tik tam tikro laikotarpio visuomeninės praktikos ir mokslo pasiekta informacija: vėliau ji tikslinama, papildoma. Dėsnis yra pažinimo forma, savo turiniu atspindinti tam tikrų sąlygų atžvilgiu esminius, pasikartojančius ir būtinus reiškinių santykius.
PDF

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.