P. Tejaro de Šardeno krikščioniškasis evoliucionizmas

Santrauka

Straipsnyje kritiškai nagrinėjama prancūzų katalikybės filosofo ir mokslininko paleoantropologo P. Teilhardo de Chardino evoliucionistinė koncepcija. Jo filosofijos paplitimą kapitalistinėse šalyse lėmė kai kurių idėjų originalumas ir, kita vertus, šiuolaikinės katalikybės pokyčiai. P. Teilhardas de Chardinas siekė modernizuoti religinę pasaulėžiūrą, suderinti ją su šiuolaikinio mokslo duomenimis, socialinės pažangos ir humanizmo idėjomis. Savo filosofijoje jis siekė apjungti pasaulio savaiminės raidos idėją ir religinę dogmą apie tai, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko. Skyrė tris universumo raidos pakopas: negyvasis pasaulis (priešgyvybė), gyvasis pasaulis (biosfera) ir žmogiškasis pasaulis, mąstančioji materija (noosfera). Jos susijusios, aukštesnės išsivystę iš žemesnių, turi jų bruožus, be jų negali būti suprantamos. Pagrindinėmis visuomenės pažangos priežastimis laikė dvasinius veiksnius, iš kurių svarbiausi yra meilė, kaip galingiausia kosminės energijos rūšis, ir tikėjimas Dievą. Straipsnio autorius atskleidžia esminius P. Teilhardo de Chardino filosofinės koncepcijos prieštaravimus, parodo mokslinės ir religinės pasaulėžiūrų harmonijos negalimybę.