Ateizmo istorijos tyrimo sunkumai

Santrauka

Straipsnyje aptariamos ateizmo istorijos metodologinės problemos. Teigiama, kad filosofijos istorijos tyrimo metodologiniai principai tinka ir ateistinės minties, kaip filosofijos sudėtinės dalies, istorijos tyrimui. Tačiau nagrinėjant atskiros tautos ateizmo istoriją, reikia iš dalies sukonkretinti ir metodologinius principus, nes kiekviena tauta turi savitas istorines aplinkybes, kuriomis vystėsi ateistinė mintis, savitą ir ateizmą, kaip tam tikrų filosofinių žinių sritį. Nagrinėjant ateizmo istoriją, būtina atsižvelgti į daugybę veiksnių: socialines ir ekonomines sąlygas, konkrečią istorinę aplinką, mokslo žinių lygį, psichines bei etnografines tautos ypatybes ir t. t. Be to, ateizmas, būdamas filosofijos sudėtine dalimi, yra glaudžiai susijęs su idealizmo bei jo primityvios formos – religijos – ir materializmo idėjine kova, kurią visuomet reikia turėti omenyje tiriant ateizmo ir laisvamanybės istoriją. Reikia parodyti, kokiomis formomis pasireiškia ateizmas atskirų žmonių, sluoksnių bei klasių elgesyje, ir teoriškai įprasminti šių formų ateistinį turinį. Skiriamos religinio abejingumo formos: dalyvavimas revoliucinėje ir nacionalinio išsivadavimo kovoje, atsisakymas dvasininkų laipsnių, žema moralė ir kt.