Straipsnis yra pirmoji dalis tyrimo, skirto pažinimo veiklos ir jos santykio su vertybėmis analizei. Teigiama, kad pažinimas yra priklausomas nuo savo objekto, priežasties ir padarinio būtino ryšio. Kita vertus, pažinimas yra laisva subjekto veikla, todėl greta objektyvaus turinio jame esama ir vertinamojo aspekto. Šios pažinimo sudėtinės dalies ignoravimas buvo ikimarksistinės gnoseologijos vidinių prieštaravimų pagrindinė priežastis. Straipsnyje nagrinėjamos mechanistinio materializmo ir klasikinės vokiečių filosofijos pagrindinės gnoseologijos metodologinės nuostatos. Teigiama, kad mechanistinis determinizmas, laikydamas dvasią tiesioginiu gamtos produktu, sutapatina subjektą ir objektą. Fichte ir Hegelis, aiškindami pažinimo prigimtį, remiasi subjekto ir objekto tapatumo prielaida: mąstymas turi reikalą vien su savimi, tai ir yra jo laisvė. Straipsnyje analizuojamos pažinimo problemos mokslinio sprendimo marksistinėje filosofijoje prielaidų formavimasis.
