Straipsnyje analizuojami liaudies gerovės politinio ekonominio tyrimo metodologiniai pagrindai. Remiantis marksizmo-leninizmo teorija formuluojami metodologiniai reikalavimai liaudies gerovės teoriniams tyrimams: jie turi užtikrinti sisteminio principo taikymą. Išskiriamos skirtingos liaudies gerovės sampratos. Viena jų liaudies gerovę laiko asmeninių poreikių patenkinimo rezultatu. Antroji samprata liaudies gerove laiko gyventojų apsirūpinimą būtinomis pragyvenimui materialinėmis ir dvasinėmis gėrybėmis arba visomis gyvenimo sąlygomis. Trečioji samprata gerove supranta žmonių veiklos rezultatą, pačią veiklą. Autorius visas šias sampratas laiko nepakankamomis ir siūlo koncepciją, kuri liaudies gerovę apibrėžia kaip naudingumo realizavimo rezultatą. Naudingumu čia suprantamas pozityvus, per veiklą pasireiškiantis objektyvių gyvenimo sąlygų savybių ir žmogaus racionalių poreikių sistemos santykis. Teigiama, kad siūlomoje koncepcijoje geriau negu kitose pagrindžiami ir išvystomi liaudies gerovės genezės klausimai. Ši koncepcija atitinka iškeltus metodologinius analizės reikalavimus ir gali padėti efektyviau spręsti liaudies gerovės kėlimo problemas.
