Estetinės minties raida Lietuvoje 1770-1832 m. (III)

Santrauka

Straipsnyje apžvelgiama estetinės minties raida Lietuvoje 1770–1832 metais, pristatomos žymesnių jos atstovų pažiūros. G. E. Grodekas dėstė antikinę graikų ir romėnų literatūrą, iškeldamas ir to meto literatūroje pasireiškusias estetines tendencijas bei meninės kūrybos problemas, jų sprendimo būdus. J. Lelevelis meninėje kultūroje ieškojo savitų nacionalinių bruožų, jos specifikos. Remdamasis istorijos mokslo argumentais ir kriterijais, meninėje kūryboje visų pirma kėlė realizmo motyvus, parodydamas, kiek vaizduojamieji reiškiniai atitinka tikrovę ir istorinę tiesą. Vilniaus universiteto Estetikos katedros vedėjas E. Slovackis aiškino literatūros teorijos klausimus. Kalbėdamas apie bendrus estetikos dėsningumus, vaizduojamosios dailės pavyzdžius iškėlė aukščiau už literatūrinius. Grožį kildino iš objektyvių daikto ypatybių, t. y. iš grynojo skonio savybių. Skyrė absoliutų ir reliatyvų, tikrą (idealų) ir paprastąjį grožį. Grožis susijęs su gėriu ir tobulumu. Estetiką E. Slovackis apibrėžė kaip mokslą apie gerą skonį, kuris remiasi grožio reiškiniais gamtoje ir dailės kūriniuose.