Vertybių samprata lietuvių neotomistų darbuose

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama vertybių samprata XX a. pirmosios pusės neotomistinės filosofijos atstovų darbuose Lietuvoje. Neotomistams svarbiausia yra tikėjimas, tik tikėjimo akte žmogus bendrauja su Dievu, kaip su aukščiausia vertybe. Dievo pažinimo priežastis glūdi jame pačiame, o ne moksle. Idealių vertybių savybės – amžinumas, pastovumas, nepriklausomybė nuo kitimo. A. Jakštas-Dambrauskas kritikavo materialistinį materijos aiškinimą ir teigė, kad pasaulis yra apsuptas eterio, kuriame esti įvairios koncentracijos ir rūšių materijos. Vertybinis požiūris neotomistams tampa antiteze moksliniam pažinimui. Aksiologija kartu su metafizika parodo kelią už mokslo ribų bei racionalaus mąstymo. Atsisakydami socialinės analizės, neotomistai, nagrinėdami žmogaus esmę vertybiniu požiūriu, teigia, kad materialinės sąlygos, socialiniai santykiai yra antraeiliai dalykai. Daroma išvada, kad marksistinėje metodologijoje parodoma vertybių teorijos vieta pažinimo struktūroje, nustatoma, kad vertybės priklauso socialinės metodologijos sričiai ir turi būti nagrinėjamos kartu su socialinėmis struktūromis, o ne atitrauktai nuo jų.