Aksiologiniai P. Dovydaičio pažiūrų į mokslinį pažinimą aspektai

Santrauka

Straipsnis skirtas aptarti lietuvių neotomisto P. Dovydaičio pažiūroms į mokslinį pažinimą. Jo gnoseologinės koncepcijos pagrindą sudaro neotomizmo dogma, skelbianti žinojimo ir tikėjimo principinį suderinamumą. Tikrą žinojimą P. Dovydaitis supranta kaip pažinimą, kuriam pasiekti jau nebepakanka asmeninių patyrimo galių, t. y. stebėjimo, apmąstymų, tam reikia pasitelkti svetimą nuomonę, autoritetus. Šie elementai suponuoja tikėjimo momentą pažinime. Tarp mokslinio ir religinio pažinimo nėra didelio skirtumo, tik pirmajame tikėjimui neteikiama tiek daug reikšmės kaip religiniame. P. Dovydaitis siekė sutapatinti tikėjimo elementą moksliniame pažinime su religiniam tikėjimui būdinga fideistine orientacija. Remdamasis teze, kad žinojimo tikslas yra žinoti, kad mes turime tikėti, neotomistas siekė tendencingai, voliuntaristiškai įvertinti daugelį jį dominusių gamtos ir visuomenės mokslų, kultūros, ideologijos, etikos problemų. Tikėjimas laikomas ne jausmo, bet proto aktu. Aptariami religijos, mokslo ir kultūros santykių klausimai P. Dovydaičio veikaluose.