Religijos struktūros problema

Santrauka

Straipsnyje pateikiama religijos struktūros problemai skirtų marksistinių religijotyrininkų tyrimų apžvalga. Mokslinis religijos struktūros supratimas ypač būtinas visuomenės sekuliarizacijos ir religijos nykimo sąlygomis, kai galima sąmoningai reguliuoti bei valdyti šiuos procesus. Religija apibrėžiama kaip vieninga sistema tikėjimų ir apeigų, turinčių reikalą su šventumu, t. y. su atskirais draudžiamais daiktais, tikėjimais ir apeigomis, kurie sujungia į vieną moralinę bendruomenę, vadinamą bažnyčia, visus tuos, kas jų laikosi. Straipsnio autorius pasiūlo tokią religinės struktūros schemą: pagrindinis religinės sistemos elementas yra religinė sąmonė, ją kasdienėje praktinėje tikinčiųjų veikloje realizuoja religinis kultas, kuris neįmanomas be religijos išpažinėjų ryšių, susivienijimų tikėjimo ir apeigų bendrumo. Trečiasis struktūrinis religijos komponentas – religinė organizacija. Visuomenė savo ryšius su religija įformina tam tikromis socialinėmis organizacijomis, kitaip tariant, religiją visuomenė institucionalizuoja, taigi tam tikrame visuomenės raidos etape religija įgyja socialinės institucijos statusą.