Santrauka
Straipsnyje analizuojama subjekto, pažinimo, istorijos sampratos W. Dilthey‘aus filosofijoje. Teigiama, kad svarbiausias šios filosofijos naujumas, palyginti su naujųjų amžių racionalizmu, yra tai, kad W. Dilthey‘us eliminavo subjekto-objekto santykį. Remiantis šia nuostata šio filosofo psichologiniuose ir hermeneutiniuose tyrinėjimuose sąmonę ir istoriją (kultūrą) galima traktuoti kaip individualios egzistencijos erdvę. Vienintelė filosofavimo tema yra sąmonės (sielos) turinio – vidinio patyrimo – analizė. Subjektyvi realybė išgyvenama kaip visuma, kaip vyksmas ir kartu kaip konkretus turinys, išreiškiantis konkrečius išgyvenimus, konkrečią dvasinę situaciją. Aptariamas W. Dilthey‘aus hermeneutikos metodas. Pateikiama hermeneutinio rato struktūra, kurią sudaro trys esminiai momentai: išgyvenimas, išraiška ir supratimas (įsijautimas). Teigiama, kad istorijoje subjektas gyvena, o ne tyrinėja ją kaip autonomišką objektą. Istorijos egzistavimas suponuoja savižiną kaip subjektyvaus spontaniškumo formą. Individuali siela sąmoningai ir kartu spontaniškai įsiterpia į objektyvuotos dvasios pasaulį.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
