Santrauka
Straipsnio tikslas – apibūdinti Frankfurto filosofinės mokyklos vietą filosofijos istorijoje. Aptariama žymiausių šios mokyklos atstovų M. Horkheimerio ir T. Adorno kūryba. Jų bendras veikalas „Švietimo dialektika“ (1947) skirtas hėgeliškajai subjekto-objekto santykių vystymosi schemai tobulinti. Teigiama, kad pažinimas yra diktatūra gamtai arba socialinė priespauda. Taip išnyksta ribos tarp gnoseologijos ir ontologijos, randama pagrindinė istorijos tema – Švietimo įkūnytos prievartos vystymasis. T. Adorno laikomas naujahėgelininku, kurio koncepcijoje neigimas nebevaržomas bendros optimistinės krypties, o minties judėjimas – beribis. Pastebima A. Schopenhauerio ir F. Nietzschės įtaka T. Adorno estetikai, kurioje svarbiausią vietą užima muzika: ji tampa įkūnytu neigimu. Aptariami T. Adorno ir marksizmo santykiai, teigiama, kad jis dialektinę mintį padarė visiškai nepriklausomą nuo bet kokių iš anksto nustatytų principų. Jo koncepcijai vieningumo ir autentiškumo suteikia forma (meninės formos prasme). T. Adorno stilius dažnai pats savaime kuria teksto prasmę, jo kalbą galima priskirti meno pasauliui.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
