Аnapus gyvenimo ir mirties dualizmo: budistinė egzistencijos interpretacija
-
Agnė Budriūnaitė
Publikuota 2004-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.2004.65.6649
PDF

Reikšminiai žodžiai

egzistencija
budizmas
mirtis
tuštuma
niekas

Kaip cituoti

Budriūnaitė, A. (2004) “Аnapus gyvenimo ir mirties dualizmo: budistinė egzistencijos interpretacija”, Problemos, 65, pp. 52–60. doi:10.15388/Problemos.2004.65.6649.

Santrauka

„Paprastas“ Vakarų visuomenės žmogus nepripažįsta savo mirties kaip neišvengiamos ateities; jis stengiasi pamiršti savo mirtį ir gyvena taip, tarsi jo egzistencija būtų gyvenimas-be-mirties. Toks žmogus stengiasi vis labiau sustiprinti savąjį Aš, kad pabėgtų nuo nujaučiamos mirties keliamo egzistencinio nerimo. Egzistencijos filosofų manymu, savo mirties, kaip neatsiejamos gyvenimo dalies, pripažinimas lemia žmogaus tapimą autentišku, laisvu, sąmoningu. Savo mirtingumą įsisąmoninančiam žmogui iškyla dvi alternatyvos: pripažinti mirtį kaip gyvenimo esmę (mirtis-gyvenime) arba žvelgti į egzistenciją iš amžinybės perspektyvos (gyvenimas-mirtyje). Budizmas siūlo kitokią išeitį sulygindamas gyvenimą ir mirtį, parodydamas Aš (bandančio įsikabinti į vieną ar kitą) iliuziškumą. Pagrindinė sąvoka, išreiškianti budistinę egzistencijos sampratą, yra suunyataa – „tuštuma, niekas“. Ši sąvoka atliepia egzistencijos filosofų idėjas, tačiau su jomis nesutampa. Šiame straipsnyje lyginama M. Heideggerio, J. P. Sartre’o, Mokytojo Eckharto ir budizmo „nieko“ idėjos, atskleidžiami panašumai ir skirtumai.
PDF

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.