Pragmatizmas ir pozityvizmas
-
Evaldas Nekrašas
Publikuota 2001-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.2001.59.6830
PDF

Reikšminiai žodžiai

pragmatizmas
pozityvizmas
loginis pozityvizmas
metafizika
patyrimas

Kaip cituoti

Nekrašas, E. (2001) “Pragmatizmas ir pozityvizmas”, Problemos, 59, pp. 41–52. doi:10.15388/Problemos.2001.59.6830.

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas pragmatizmo ir pozityvizmo santykis. Žvelgiant iš postmodemistinės perspektyvos, šios dvi filosofijos kryptys atrodo radikaliai skirtingos - postmodemistai labai kritiškai vertina pozityvizmą, kaip ryškiausią jų taip nemėgstamos modernybės apraišką, o kai kuriomis pragmatistų idėjomis tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi ar bent jau apeliuoja į jas, kaip tikrus ar tariamus savo koncepcijų šaltinius. Tokio požiūrio pagrįstumas gali būti ginčijamas. Šiame tekste kaip tik ir siekiama išsiaiškinti, kuo pragmatizmas ir pozityvizmas skiriasi, o kuo yra panašios ar net giminingos filosofijos kryptys. Pozityvizmas padarė tiesioginę įtaką pragmatizmui, ir daugelis pastarojo atstovų tai atvirai pripažino. Nors pragmatizmo pradininkas Charles'as S. Peirce'as gan skeptiškai vertino Auguste'ą Comte'ą kaip mokslininką, jis, o kartu ir visas pragmatizmas, iš esmės perėmė jo ir kitų pozityvistų antimetafizines nuostatas, nors jas kiek ir sušvelnino. Abi filosofijos kryptys akcentavo mūsų žinių praktinio naudingumo reikšmę ir mokslo, kaip svarbaus socialinės pažangos veiksnio, vertę. Šiuo požiūriu jos vertintinos kaip dvi scientistiškai orientuotos filosofijos formos. Galima rasti įdomių paralelių tarp veiksnių, sąlygojusių pragmatizmo ir pozityvizmo idėjų formavimosi procesą, konkrečiai, panašumų tarp Peirce'o ir Comte'o intelektualinių biografijų. Dar svarbiau, kad empirizmas buvo tiek pozityvizmo, tiek pragmatizmo teorinis šaltinis ir pagrindas. Skirtumas tik tas, kad pozityvizmas (gal išskyrus Comte'ą) patyrimo sampratą tiesiogiai perima iš empirizmo. Pragmatizmas šią sampratą išplečia. Viena vertus, į ją (ypač Williamas Jamesas) įtraukia emocinę ir religinę patirtį. Kita vertus, pragmatizmas sujungia individualią ir socialinę patirtį, traktuoja patyrimą kaip aktyvų, o ne pasyvų santykį su pasauliu, ir jo patyrimo supratimas ne tiek jau daug skiriasi nuo marksistinės praxis sampratos. Pragmatizmas kaip filosofija, kurios esminis elementas yra dar Peirce'o pateikta instrumentinė prasmės koncepcija, ypač artimas XX amžiaus pozityvizmui, kuris vadovaujasi panašia prasmės samprata. Svarbiu stimulu pragmatistams ir pozityvistams bendradarbiauti buvo jų pritarimas mokslo vienovės idėjai, nors pragmatizmas labiau pabrėžė mokslinio pažinimo metodų ir nuostatų, o pozityvizmas – mokslo žinių vienybę. Charles'as W Morris buvo giliai įsitikinęs, kad abi filosofijos kryptys tiek artimos, kad jas galima ir reikia sujungti siekiant sukurti vadinamąjį „mokslinį empirizmą“. Šio sumanymo įgyvendinti nepavyko, nors žymiausių loginio pozityvizmo atstovų imigracija į JAV sudarė itin palankias sąlygas abiejų krypčių atstovams tiesiogiai bendradarbiauti. Tiek loginiai pozityvistai, tiek jaunesnės pragmatistų kartos atstovai, ypač jų lyderis Johnas Dewey, ypatingą reikšmę skyrė tyrimo logikos plėtotei. Tačiau jos uždavinius jie suprato nevienodai. Juos skyrė ir tai, kad Dewey siekė įveikti svarbiausias - tokias kaip teorijos ir praktikos ar vertybių ir žinių - perskyras, kurių nauda ir reikšme griežtumo, tikslumo ir apibrėžtumo siekę loginiai pozityvistai nebuvo linkę abejoti.
PDF

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.