Santrauka
Straipsnyje analizuojami antikos filosofų Parmenido ir Herakleito požiūriai į tikrovę, kurie interpretuojami kaip simbolinio mąstymo destrukcijos rezultatas. Pats bandymas racionaliai suvokti tikrovę (tai, kas yra) implikavo pažįstančiojo psichinio turinio – simbolio – skilimą. Atsakymas į fundamentalų klausimą, kas yra tikrovė, tapo daugiareikšmis: simbolis, psichinė realybė skilo į tai, ką jaučiame, tai, ką mąstome, ką išsakome, t. y. į laikinį daiktą, jį įvardijantį žodį ir to žodžio turinį. Herakleitas išreiškia veiklųjį pasaulio dinamizmo santykį su pačiu savimi, jo realumą ir esmę – aktyvumą. Amžinas tekėjimas, amžinas nesantaikos liepsnojimas yra harmonijos, kaip pasaulinio dinamizmo išraiškos, šaltinis. Harmonija yra visuotinės kovos pasekmė. Parmenido sistemoje pagrindinis klausimas, kaip ir Herakleitui, yra pasaulio prieštaringumo problema. Jam pirmiausia kyla tapsmo galimybės klausimas. Šis esaties pažinimo kelias yra nemąstomas, bevardis. Esinys, kurio neįformina žodžio kuriantysis pradas, netenkąs savo galios laiko dinamizme, Parmenidui praranda būties pilnatvę.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai