Lietuva iki ir po 1990-ųjų: apie modernizaciją ir galvojimo būdą
-
Marius Povilas Šaulauskas
Publikuota 1998-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1998.53.6904
PDF

Reikšminiai žodžiai

Modernizacija
komunizmas
posovietinė transformacija
demokratija
marksizmas

Kaip cituoti

Šaulauskas, M.P. (1998) “Lietuva iki ir po 1990-ųjų: apie modernizaciją ir galvojimo būdą”, Problemos, 53, pp. 5–24. doi:10.15388/Problemos.1998.53.6904.

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos radikalios komunistinės modernizacijos kultūrinė ir politinė įtaka demokratijos raidai posovietinėje Lietuvoje ir pokomunistiniame pasaulyje apskritai. Teigiama, kad totalitarinis marksizmas suprastinas ne kaip modernizacijos varžymo, bet kaip smarkaus jos greitinimo padarinys, nulemtas turbomodernizacinių siekių. Istorinė postkomunistinės būties specifika ir yra jos turbomodernizacinė patirtis. Komunistinės turbomodernizacijos paveldas yra kliuviniu liberalios demokratijos įsigalėjimui tiek ir taip, kiek ir kaip jis stabdo politiškumo sklaidą, kartu jis yra tokio įsigalėjimo paskata tiek, kiek pajėgia švelninti paveldėto ir keičiamo bendrabūvio taisyklių ir struktūros kismą, socialinės suirutės apraiškas pagelbėdamas ne tik postkomunistinės visuomenės stabilumui, bet ir komunistinio bendrabūvio normų dekonstrukcijai. Senoji postkomunististinė inteligentija gali būti matoma kaip mažiausiai nuo anomijos (beįstatymystės) kenčianti ir sugebanti ją sušvelninti visuomenės dalis. Šios inteligentijos antimarksistinis nusistatymas yra ne tiek jos bešališko kritiškumo ir dešinumo rezultatas, kiek efektyvios tos pačios marksistinės ideologijos interiorizacijos sekmuo.
PDF

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.