Santrauka
Straipsnyje analizuojami R. Descartes‘o atminties meno renesansiniai šaltiniai. Didžiausias dėmesys skiriamas R. Lullijaus kabalistiniams principams, G. Bruno ir P. Ramuso atminties meno koncepcijoms. Teigiama, kad kai kurie lulizmo loginiai, pitagoristiniai ir kabalistiniai principai tapo Renesanso atminties meno ir natūraliosios magijos pagrindu, su kuriais R. Descartes buvo susipažinęs. Analizuojamas okultinis atminties menas, kurio vienas puoselėtojų ir R. Lullijaus sekėjų buvo G. Bruno. P. Ramuso atminties menas susiformavo kaip priešprieša oficialiajai katalikybei bei okultiniam atminties menui. P. Ramusas, siekdamas reformuoti tuometinę švietimo sistemą, iškėlė uždavinį sukurti naują, geresnį įsiminimo būdą. Tai turėjo atlikti naujas metodas, kurio dėka kiekvienas subjektas turėjo paklusti dialektinei tvarkai. Straipsnyje keliama hipotezė, kad atminties menas, radikali abejonė ir kai kurios protestantizmo idėjos buvo R. Descartes‘o mokslinio metodo šaltiniai.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
