Straipsnio tikslas – išdėstyti ir analizuoti C. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės koncepciją. Autorės teigimu, šios koncepcijos naujumą ir reikšmę sudaro tai, jog ji leidžia susidaryti žmogaus fenomenologinio pasaulio išsamesnį suvokimą. Aptariamos sąmonės, ego, asmeninės pasąmonės, kolektyvinės pasąmonės sąvokos. Kolektyvinė pasąmonė yra už individualios psichikos ribų išeinanti paveldima struktūra. Jos turinys negali būti tiesiogiai perkeliamas į sąmonę, jis gali būti atpažįstamas tik nubrėžiant paraleles tarp jo ir atitinkamų mitologinių motyvų. Sinchroninių reiškinių fenomenas traktuojamas kaip bandymas atskleisti psichikos ir materijos tarpusavio ryšius. Archetipų psichologija pateikiama kaip jungiškosios psichologijos nauja postmodernistinė kryptis. Teigiama, kad kolektyvinės pasąmonės koncepcija buvo reikšminga filosofiniu, psichologiniu ir metodologiniu aspektu, aptariami jos ryšiai su egzistencializmu, struktūralizmu, fenomenologija. Aptariama kolektyvinės pasąmonės koncepcijos kritika: ji kritikuojama daugiausia racionalizmo ir determinizmo atstovų kaip ambivalentiška, prieštaringa ar nehumanistinė, propaguojanti iškreiptą dvasingumą.
