Straipsnyje siekiama įprasminti estetinės teorijos ištakas senovės graikų filosofų ikisokratikų pažiūrose. Brėžiamos paralelės tarp antikos filosofijos raidos etapų ir Platono meilės grožiui kelio stadijų. Teigiama, kad kylanti grožio įsikūnijimų seka nužymi antikos dvasinio brendimo metmenis, kartu ir į tuos įsikūnijimus orientuotų žmogiškosios veiklos atmainų seką. Istorinėms aplinkybėms apribojus antikos laisvojo žmogaus sklaidą, grožio vertybė pozityviai nužymėjo jam leistinos veiklos arba būties ribas. Pirmiesiems filosofams kosmas yra pats grožis. Mileto filosofų pirmasis pradas yra ir kosmo estetinės pajautos principas. Parmenidas grynojo mąstymo klode aptiko pažinimų grožį, arba grynojo mąstymo logiką. Sofistai neigė grožio egzistavimą. Sokratas, siekdamas pagrįsti grožio vertybės tikrumą, susidomėjo dieviškumo sfera. Išorinis grožio vertybės imperatyvas, kėlęs daiktiškojo nesuinteresuotumo reikalavimą, žinojimo srityje įgavo loginį pavidalą ir tapo bendrybiškumo reikalavimu: kuo žinojimas bendresnis, labiau nutolęs nuo konkretybių, tuo jis gražesnis. Daroma apibendrinamoji išvada apie grožio vertybę kaip filosofavimo tiesioginį judintoją.
