Vertybių problema I. Kanto etikoje

Santrauka

Straipsnyje teigiama, kad I. Kanto privalėjimo etika, palyginti su Naujųjų amžių deskriptyvine etika, buvo perversmas šioje srityje. Nors ir konfrontuodamas su ankstesnėmis etinėmis teorijomis, I. Kantas daug ką perėmė iš Naujųjų amžių etikos, pvz., dviejų žmogaus potencijų – jutimiškumo ir racionalumo – schemą bei šių potencijų sampratas, kurios turėjo įtakos jo etikai. Vertybės problema straipsnyje pristatoma analizuojant formaliųjų ir materialiųjų principų sąvokas. I. Kanto nuomone, jutimiškosios žmogaus prigimties apraiškos dorovės požiūriu yra indiferentiškos, o tikrai vertingas yra tik proto pasaulis. I. Kantas mano, kad praktinio elgesio srityje (dorovėje) galima atrasti tą sferą, kur protas elgiasi besąlygiškai, pateikdamas būtinus ir visuotinius teiginius, kur jis išsiveržia iš patyrimo, įgaudamas tikrą grynumo potenciją. Gnoseologinis mąstymo būdas lėmė tai, kad moralės turinys buvo atmestas kaip nebūtinas ir aukščiausias dorovės dėsnis (kartu ir dorovinė vertybė) galėjo reikšti tik gryną dėsniškumo formą.