Apie G. Hėgelio kultūros (Bildung) sampratą

Santrauka

Straipsnyje rekonstruojama G. Hegelio kultūros (Bildung) samprata. Aptariami šios sąvokos prasmių niuansai ir vertimo keblumai. Glaustai apžvelgiama kultūros sąvokos raida filosofijos istorijoje. Teigiama, kad kultūrą, kaip asmens atskirybės įveikimo būdą ir kaip absoliučios dvasios saviraidos aspektą, G. Hegelis tapatino su mąstymu. Konkretus juslinis individas tik mąstydamas tampa kultūringa, veikiančia tik gryna mintimi būtybe. Todėl G. Hegelis vietoj pažinimo istorijos nagrinėja žmonijos, kaip absoliučios dvasios savižinos įrankio, lavinimosi, tobulėjimo, išsimokslinimo, apskritai kultūros istoriją. Kultūros sąvoka apibūdina daiktiškos tikrovės, kaip sąmonės, arba susvetimėjusios absoliučios dvasios, formavimąsi, ir daiktiškos tikrovės susvetimėjimą, t. y. savimonės tapsmą. Aukščiausioje kultūros raidos formoje – moksle – savimonės pakopą pasiekusi absoliuti dvasia iki galo save realizuoja. Dvasios savimonės raidos istorija yra užfiksuota G. Hegelio filosofinės sistemos logikoje, todėl istoriškos kultūros formos kartu yra ir absoliučios dvasios loginės evoliucijos pakopos.