Straipsnyje analizuojamas probabilistinės mokslo filosofijos formavimosi pradinis etapas – nuo Karneado iki XX a. pradžios. Probabilizmas yra požiūris, kad mūsų žinios apie pasaulį yra ne absoliučiai tikros, patikimos, o tik tikėtinos. Parodoma, kad filosofinėje tradicijoje vyraujančios patikimo žinojimo ir tikėtinos nuomonės priešpriešos fone formavosi ir stiprėjo idėja apie mokslinio žinojimo tikimybinį vertinimą. Tiriamos šios idėjos pasireiškimo įvairios formos skirtingose epochose, nagrinėjami veiksniai, XX a. nulėmę epistemologinio absoliutizmo žlugimą. Ilgą laiką tikimybiniai aprašymai buvo traktuojami kaip mokslinių žinių surogatas. Padėtis pakito suformulavus statistinę tikimybės interpretaciją: susiejus tikimybę su įvykio dažniu, tikimybiniams dėsniams ir teorijoms reikėjo teikti objektyvaus žinojimo statusą. Tikimybinėmis reikėjo vadinti ne tik problemiškas žinias (vertinamas tikimybės terminais), bet ir statistines žinias (reiškiamas tikimybės terminais). I. Newtono mechanikos (laikytos absoliučiai tikro žinojimo viršūne) likimas parodė, kad jokiomis aplinkybėmis neperžiūrimas, apodiktiškas, absoliučiai tikras sintetinis žinojimas tėra iliuzija.
