Straipsnyje analizuojama šiuolaikinėje analitinėje meno filosofijoje daug diskusijų sukėlęs Morriso Weitzo bandymas įrodyti meno apibrėžties neįmanomumą. Tipologizuojami pagrindiniai šio įrodymo argumentai – lingvistinis, demarkacinis, episteminis ir metakritinis. Tvirtinama, kad Weitzo reduktyvistiniai argumentai yra nepakankami meno apibrėžties galimybei paneigti. Ši tezė grindžiama siekiant apginti „tradicinį“ esencializmą – atskleidžiant Clive’o Bello ir Benedetto Croce’s meno sampratų pagrindinius principus. Teigiama, kad Weitzo „panašumo sąlygų“ metodas remiasi per plačiais kriterijais, todėl neišsprendžia meno ir ne-meno atskyrimo problemos.
Pagrindiniai žodžiai: meno apibrėžtis, analitinė meno filosofija, reduktyvizmas, esencialistinės meno teorijos, Morrisas Weitzas.
Defining Art: Methodological Reductionism of Morris Weitz
Ieva Straukaitė
Summary
The article analyzes the argument for the impossibility of the definition of art by Morris Weitz which provoked a controversy in contemporary analytic philosophy of art. The typology of its basic components – the linguistical, the demarcational, the epistemic and the metacritical – is given. Weitz’s reductionist argumentation is asserted to be insufficient for denying the possibility of the definition of art. With the aim of defending “traditional” essentialism, this thesis is grounded by displaying the basic principles of Clive Bell’s and Benedetto Croce’s conceptions of art. Weitz’s method of “similarity conditions” is shown to be based on too broad criteria and thus to fail to solve the problem of the demarcation between art and non-art.
Keywords: definition of art, analytic philosophy of art, essentialist theories of art, Morris Weitz.