Vizualinės prievartos ir „taikomojo aristotelizmo“ kritika M. Haneke’s filme „Smagūs žaidimėliai“
Straipsnyje analizuojama vizualinės prievartos tema kine ir konkretus vizualinės prievartos atvejis Michaelio Haneke’s „Smagiuose žaidimėliuose“. Serijiniai šiuolaikinės vizualinės kultūros produktai konstruojami pagal „taikomojo aristotelizmo“ taisykles. Aristotelio „Poetikos“ pertvarkymas savo reikmėms ypač akivaizdus serijiniuose vizualinės prievartos kūriniuose. Aristotelio teorija traktuojama ne tik kaip prievartos vaizdavimą legitimuojantis veiksnys, bet ir kaip taisyklių sąvadas, leidžiantis bet kokiame pramoginiame prievartos kūrinyje pasiekti „institucionalizuotą katarsį“.
Glaudūs šiuolaikinių vizualinės prievartos kino kūrinių ir „taikomojo aristotelizmo“ ryšiai leidžia suprasti, kodėl pramoginės vizualinės kultūros kritika neretai sutampa su siekiu dekonstruoti klasikinės naracijos dėsnius. Būtent tokios strategijos „Smagiuose žaidimėliuose“ laikosi austrų režisierius Haneke, du kartus, 1997 m. ir 2007 m., identiškai atkartojęs tą patį naratyvą. Haneke iš esmės paneigia du esminius Aristotelio poetikos principus. Pirma, suardo vizualinio malonumo patyrimą, sykiu užkirsdamas kelią žiūrovui patirti katarsį. Antra, to paties smurtinio epizodo persukimo atgal veiksmu pagrindiniu filmo personažu paverčia patį žiūrovą. Šios modifikacijos paverčia „Smagius žaidimėlius“ polemikos su šiandienos pramoginiais smurtiniais filmais kritine platforma.