Straipsnis yra skiriamas Husserlio ir Heideggerio ginčui dėl fenomenologijos prielaidų, galimybių ir tikslų. Pradžioje yra pažymimas abiejų filosofų angažavimasis fenomenologijai kaip naujam mąstymo būdui, kuris pašalina objektyvizmo naivumą ir veda į pirmapradį mokslą. Aptariamas Husserlio ir Heideggerio ginčas ir abipusis nusivylimas istoriniu aspektu. Keliamas klausimas, kodėl Husserlio ir Heideggerio pozicijos nesuderinamos ir kodėl juos galima traktuoti kaip skirtingų plotmių filosofus bendrame fenomenologiniame judėjime? Nagrinėjami nesutarimai dėl žmogaus klausimo fundamentalumo ir fenomenologijos antropologizavimo. Svarstoma, kokios duotys, intuicijos ir evidencijos tampa Husserlio atskaitos taškais, siekiant absoliučiai pagrįsto mokslo. Toliau eksplikuojama, kaip Heideggeris kritikuoja Husserlio duotis, atveria istoriškumo matmenį ir veda prie gilesnių nei transcendentalinis klausimų, – kas yra žmogus ir kokia yra būties prasmė? Galiausiai fiksuojama, kad nors nemažai ginčijamų dalykų persidengia, abiejų filosofų gautiniai tikslai – absoliučiai pagrįstas mokslas, arba būties klausimas, – nuveda abu mąstytojus skirtingomis kryptimis, kurias susieti turi vėlesnė fenomenologija.