Straipsnyje pristatoma iki šiol beveik nevartota mąstymo etikos sąvoka bei atliekama pamatinė jos analizė. Teigiama, kad ši sąvoka atitinka filosofijos kaip dvasinės praktikos suvokimą, o jos esmė – įvesti į tokį mąstymo santykį su tikrove, kuriame dalyvautų „visas žmogus“, o ne tik konceptualaus racionalumo galia. Šiuo požiūriu yra nagrinėjama M. Heideggerio, E. Levino, H. Bergsono, S. Weil bei paties sąvokos autoriaus, popiežiaus Jono Pauliaus II, filosofijos. Mąstymo etikai yra priešinamas giliai europietiškoje mąstymo tradicijoje įsišaknijęs racionalizacijos įprotis. Racionalizacija apibrėžiama kaip tikrovės pakeitimas konceptais, užsibaigiantis ideologijų kūrimu bei jų konfliktais. Išskiriama radikali racionalizacijos fazė – visuotinė technologizacija, kai tikrovė yra keičiama jau net ne konceptais, o skaičiais. Straipsnio tikslas – konfrontuoti abi mąstymo koncepcijas atsižvelgiant į daugybę egzistencinių problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinis pasaulis.